Valdorfo pedagogikos elementai ikimokyklinėje grupėje
Kad kartu būna skirtingo amžiaus vaikų, yra natūralu, ir tas natūralumas yra vertingas, nes viskas kas supa vaikus, turint minty ir žmonės, ir daiktus, yra gerte sugeriamas ir atspindimas. Dar tiksliau būtų sakyti, kad vaikai gyvena aplinkoje, ne savyje. Todėl ta aplinka turi būti kuriama su meile, nes kiekvienas ugdytinis pirmiausia turi gebėjimą mokytis iš tos aplinkos, o mokytojai mokosi iš vaikų ir iš gyvenimo. Tuo būdu vaikai yra pasiruošę saviugdai, nes jiems teks patirti tai, kas nauja ir dar nežinoma. Jie žino, jog ateitis savyje slepia daug netikėtumų, prieinamų tik tam, kas yra pasiruošęs mokytis iš pokyčių pasaulyje.
Iš tiesų šiais laikais yra tiek daug vaikų su prastų aplinkos veiksnių pažeista prigimtimi, nemokančių žaisti, kad visuomet suvirpa širdis, kai pamatai užsimiršusį vaiką savo pasaulyje. Tad kūrybiškas žaidimas, mums kaip mokytojams yra didžiausia vertybė. Į žaidžiantį vaiką žiūrima su viltimi, nes manoma, kad nu to, koks bus vaiko žaidimas, priklauso jo ir suaugusiojo darbo santykis. Tačiau tos palaimingos kiekvienam mokytojui akimirkos, kai susiklusus sąmonei ir apsižvalgius pamatai visur verdantį darbą, o grupė dūzgia lyg bičių avilys, retai būna savaimingos. Tai apsupties, kurioje vaikas galėtų ugdyti save, pasekmė. Būtiniausioji tokios aplinkos sąlyga – kas vaikas jaustųsi saugus.
Ypač vaikus ramiai nuteikia dienos ritmas, kai diena iš dienos vis tuo pačiu metu dirbami ruošos darbai, žaidžiami bendrieji žaidimai rateliu, einama laukan, valgoma, klausomasi pasakos, miegama ir t.t. Be to yra savaitės ritmas, kai užsiimama vis kita veikla. Yra metų ritmas su savo darbais, ilgu ir ramiu pasirengimu šventėms ir pačios šventės. Tie pasikartojimai, lėtas vyksmas išjudina net pačius atsargiausius vaikus. Tačiau jie nėra specialiai nieko mokomi. Jiems leidžiama daryti tą patį, ką daro kiti. Pavyzdžio ir mėgdžiojimo principas yra vienas iš šios grupės elementu – pamatu. Vaiko prigimtyje noras kartoti ir pakartoti labai stiprus, ir galimybė imituoti – tai būtina sąlyga, kad vaikas augtų sveikas.
Saviugda – lėtas ir ilgas kelias. O tai, kas lengviau pasiekiama ir labiau apčiuopiama yra kasdienis pasirengimas darbui, veiklos apmąstymas. Ji turi būti tinkama imitacijai. Pirmiausia tai visi ruošos darbai, ypač valgio ruošimas. Grupės vaikai labai mėgsta maisto pasigaminti patys, išsikepti sumuštinį, sausainius, pyragą ir t.t. Taigi, net tie vaikai, kurie namuose retai prileidžiami prie „rimtųjų“ darbų,, čia gali kasdien tai daryti: valgio ruošimas, stalo dengimas, šluoti…Žinoma, tai lemia ir ateinančiųjų amžiaus ypatumai, mat trimečiams būdinga tik mėgdžioti, o vyresniems – jau ir fantazuoti.
Dar vienas svarbus elementas, be kurio neįsivaizduojama diena – pasakų sekimas – didžiausia dvasinio peno vaikams versmė. Jų sekimas būna šiek tiek ritualizuotas (kaip, beje, ir valgymas, miegas, meninė veikla ir kita, jau nekalbant apie šventes, gimtadienius). Visą savaitę sekama ta pati pasaka, dažniausiai lietuvių arba brolių Grimų, nes jos tinkamiausios šio amžiaus vaikams. Labai gerai, jei yra pasikartojančių ar dainuojamųjų intarpų (arba juos galima sugalvoti ir įterpti). Pasakojimo būdas ne teatrališkas, priešingai, labai ramus, bet gyvas. Svarbu išsaugoti natūralų kalbos ritmą bei grožį. O kiekvienas žodis sekant būtų sušildytas, tenka skverbtis į gilumines pasakų prasmes. Ir, žinoma, pasekus kartą, jau nebegalima ką nors keisti – vaikai tuoj pataisys. Klausydamiesi jie visiškai susitapatina su pasakų personažais, ir kartais, kai pameta pasakojimo giją, jie su graudžiu naivumu gali perklausit: „Kas kas? Ar aš tai padariau?“ o po kurio laiko sektos pasakos žaidžiamos.
O didžiausia vertybė, kurią tikimasi įdiegti į vaikų širdis, yra dėkingumo jausmas. Šis jausmas – vienintelė tinkama suaugusiųjų vidinė nuostata dirbant su vaikais. Mažas vaikas sugers dėkingumo ir meilės kupiną atmosferą kaip gėlės šaknys sugeria žemės syvus, ir meilė išsiskleis jame kaip pumpuras. Vaikui svarbiausia jausti, kad pasaulis geras, kad jis sako „taip“. Tokioje aplinkoje išaugęs žmogus turės didžiausią dorybę – pareigos jausmą, kuris yra „meilė tam, ką pats sau liepi“ (J.V.Geothe).
Jolanta Žepnickienė, ikimokyklinio ugdymo vyresnioji mokytoja,
Ramunė Vėželytė, ikimokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė