Fizinio aktyvumo svarbumas ikimokyklinio amžiaus vaikams
Fizinis krūvis didina raumenų masę, apimtį, jėgą ir stangrumą. Sausgyslės ir raiščiai sustiprėja, tampa elastingi, pakelia didesnį krūvį. Vaikų fizinis ugdymas neatsiejamas nuo visų raumenų grupių lavinimo. Ypač svarbu mankštinti silpnesnes raumenų grupes, pavyzdžiui, pilvo raumenis, kurie užtikrina normalų užtikrina normalų vidaus organų darbą. Taip pat reikia skirti daugiau dėmesio pečių juostos bei riešo raumenims stiprinti, nes tai lemia tolygų dešinės ir kairės rankos jėgos vystymąsi.
Augant žmogaus organizme mažėja kaulų, nes jie suauga vienas su kitų. Naujagimis turi apie 400 kaulų, ikimokyklinio amžiaus vaikas apie 300, o suaugęs žmogus – 208. Visi ikimokyklinuko kūną laikantys kaulai yra minkšti ir elastingi, nes kremzlinio audinio juose yra daugiau nei kaulinio. Vaikui augant kauluose mažėja vandens ir jie vis labiau prisisotina mineralinių medžiagų. Fizinis aktyvumas šiame laikotarpyje yra glaudžiai susijęs su taisyklinga kaulų struktūra. Fizinis ugdymas tai veikia taikydamas gniuždymo ir tempimo jėgas. Būtina parinkti tinkamą krūvį, nes tiek per didelis aktyvumas, tiek neveiklumas gali būti netinkamo kaulų vystymosi ir deformacijų priežastis.
Ikimokyklinio amžiaus vaiko širdis yra maža ir silpna, o deguonies bei maistinių medžiagų, kurias perneša kraujas poreikis yra didelis. Todėl vaiko širdis dirba intensyviau nei suaugusio, todėl pulsas yra dažnesnis, o kraujospūdis mažesnis. Todėl kuo vaikas yra jaunesnis, tuo trumpesnis turi būti intensyvusis fizinis aktyvumas, o pertraukos dažnesnės.
Vaiko plaučiai vystosi kartu su krūtinės ląsta, kuri vaikui augant keičia formą. Tuo pačiu keičiasi ir vaiko plaučių forma. Vaiko plaučių tūris yra nedidelis, tai kompensuojama dažnesniu kvėpavimu. Taigi, judėjimas aktyvina kvėpavimo sistemą. Plaučiams atliekant didesnį darbą, didėja gyvybinis plaučių tūris, todėl didėja įsisavinamo deguonies kiekis – daugiau jo patenka į besivystančius organus.
Fiziniai pratimai tiesiogiai gerina skrandžio ir žarnyno veiklą, daro netiesioginę įtaką kepenų ir inkstų veiklai.
Fizinis aktyvumas skatina nervų sistemos brendimą, greičiau susiformuoja judesius kontroliuojantys smegenų centrai. Paspartėja nervinių impulsų perdavimas, o tai lemia judesių koordinaciją. Vaiko centrinė nervų sistema greitai pavargsta, jam sunku ilgiau sutelkti dėmesį, dėl to vaikas nustoja domėtis net ir patrauklia, tačiau ilgai trunkančia veikla. Todėl, vėlgi, būtina parinkti fizinės veiklos trukmę ir intensyvumą.
Fizinė veikla turi būti praturtinama užduotimis intelektui ugdyti, pasauliui pažinti. Pavyzdžiui, suskaičiuoti kiek kartų įmetei kamuoliuką į taikinį (krepšį, dėžutę), kuris kamuoliukas guminis, kuris plastmasinis, kuris medžiaginis, kokios spalvos ir pan. Kiekviena užduotis turi ne tik lavinti vaiko fizinius gebėjimus, bet ir skatinti mąstyti – nustatyti laiko trukmę, atstumą iš akies, erdvinius ryšius ir pan.
Fizinis ugdymas gali būti interpretuojamas kaip moksliškai pagrįstas pedagoginis vyksmas, kurio metu ugdytojas, remdamasis kūno kultūros vertybėmis, veikia ugdytinius.
Egidijus Juozas Karalius, fizinio ugdymo mokytojas metodininkas
