Mokausi stebėti, pažinti, saugoti

Artimiausia vaiko aplinka yra darželio teritorija, kuri kiekvienais metais pasipildo naujais augalais. „Žvangučio“ sode ir kiemelyje auga daug medžių: obelys, kriaušės, ąžuolas, šermukšniai, kaštonai, ginkmedis ir kita, budlėjos, alyvų krūmai ir kita, stovi šiltnamis. Su ugdytiniais kiekvienąkart juos aplankome. Kiekvienu sezonu, galime stebėti, tyrinėti, atrasti: pavasarį – atbundančios gamtos trapumą, karštą vasaros dieną žydinčių augalų grožį, rudenį – pasiruošimą žiemai. Svarbiausia man kaip mokytojui, skatinti ugdytinius stebėti, tyrinėti, ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus, probleminius sprendimus, kas, kodėl, kaip ir vaikai užsikrečia entuziazmu. Ši energija skatina juos savarankiškai ne tik domėtis aplinka, bet ją ir rūpintis: pasodinti, laistyti, nuimti piktžoles, šluoti, griebti, paglostyti. Tuo būdu siekiame išmokyti ugdytinius, pirma pamąstyti, o tik tada daryti, pajusti, kad visa tai yra mūsų dalis, kad mes esame betarpiškai susiję, priklausomi vieni nuo kitų.

Viena iš daugelių praktinių veiklų, ugdytiniams sukurėme ir įgyvendinome trumpalaikį projektą ,, Kas slypi mažoje sėklytėje?” Projektas truko pusė metų. Šis instiruojantis ugdymo procesas, ugdytiniams suteikė nuostabos, kantrumo, žingeidumo įgūdžių formavimą. Vaikai nuolat dalinosi mintimis: kas iš sėklos išaugs, jeigu ją pasodinsime į žemę ar užaugs be žemes (vandenyje), kur greičiau užaugs grupėje ant palangė ar lauke ir kiti samprotavimai. Vieni, jau turėjo žinojimą iš savo tėvų, senelių, nes drauge darbavosi sodybose, kitiems – tai buvo pradžia. Tad pradėjo domėtis, kaip daiginti, kokių sąlygų reikia, kad vyktų dygimo – augimo procesas. Vartėme knygas, drauge skaitėme informaciją. Noras sužinoti buvo didelis, kiekvienas norėjo pats sodinti, laistyti, prižiūrėti ir laukti – kada gi pasirodys daigeliai. Sodinukai įvairūs: svogūnai, cukinija, mažieji pomidorai, agurkai, prieskoninės žolės ir gėlės. Vienus merkėme į vandenį, kitus sodinome į žemę, stebėjome ir lyginome – kurie pirmiau išleis šaknys, daigus, laiškus.

Atėjus, tai akimirkai visi buvo pilni nuostabos “išdygo”. Kiekvieną dieną, atvykę į grupę, ugdytiniai rinkdavosi prie sodinukų palangės, domėjosi ar reikia jais pasirūpinti, kiek išdygo, kokios formos, spalvos… Kiekvienos dienos stebėjimai, leido padaryti išvadas, kad kiekvienos rūšies augalo dygimo periodas yra skirtingas, dar priklauso nuo šviesos ir šilumos ir drėgmės. Vienus augalus uždengėme maistine plėvele, norėdami padaryti šiltnamio sąlygas – jie išdygo greičiau, nei tie kurie buvo neuždengti. Vaikai bendravo tarpusavyje, dalinosi pastebėjimais, laukimo nuotaikomis. Procesas tęsėsi iki derliaus nuėmino. Ugdytiniai matė, jog ne visi augalai išgyveno kai pasodinome į lysvę.

Surinkę derlių drauge gaminome sumuštinukus, paskanindami juos svogūnų laiškais, priekoniais ir vėliau pomidorais, agurkais. Visi draugiškai dalinosi. Vaikai išmoko gerbti savo ir kito darbą, saugoti, tausoti, tai ką pažįsta, tai kas juos supa. Pradėjo suvokti, kad labai smagu kai kvepia žolė, žydi gėlės, šalia auga medžiai, krūmai ar pačių pasodintas augalas.

Meilė sau, šalia esančiam, meilė aplinkai išugdoma per pažinimą, patirtas emocijas ir asmeninę veikseną išliks visam gyvenimui.

Rasa Paznėkienė, ikimokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė