Pozityvus bendravimas

Efektyvus bendravimas su vaiku reikalauja gebėjimo aiškiai, nuosekliai ir atvirai reikšti mintis bei jausmus, kartu skatinant vaiką daryti tą patį. Svarbu pabrėžti, kad bendravimas neturėtų būti vienkryptis – tai dialoginis procesas, grindžiamas abipuse pagarba ir įsiklausymu. Kaip teigia Dreikurs ir Soltz (2007), tėvų komunikacija turėtų būti orientuota į kalbėjimą su vaiku, o ne vien informacijos perteikimą vaikui.

Kalbėjimas vaikui dažniausiai reiškia nurodinėjimą ir elgesio reguliavimą, orientuotą į tai, kaip, suaugusiųjų požiūriu, vaikas turėtų mąstyti, jausti ir elgtis. Tokiu būdu tėvai neretai siekia, kad vaikas perimtų jų vertybes, nuostatas ir siekius, tarsi jo asmenybė būtų sąmoningai formuojama pagal iš anksto numatytą modelį. Tačiau toks požiūris ignoruoja faktą, kad kiekvienas vaikas yra savarankiška asmenybė, kurios raida vyksta individualiai ir yra veikiama unikalios patirties.

Norint pereiti nuo pamokslaujančios komunikacijos prie dialogu grįsto bendravimo, būtina pripažinti, kad suaugusiųjų nuomonė nėra absoliuti tiesa. Egzistuoja daugybė skirtingų požiūrių, kurie yra lygiaverčiai ir pagrįsti asmenine patirtimi. Psichologiniu požiūriu žmonės linkę savo elgesį ir įsitikinimus laikyti teisingais, nes jie formuojasi atsižvelgiant į individualią gyvenimo patirtį. Galima teigti, kad turėdami kito žmogaus patirtį, veikiausiai elgtumėmės panašiai kaip jis.

Gebėjimas priimti ir vertinti kitokį požiūrį sudaro prielaidas pozityviam bendravimui ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Svarbu pabrėžti, kad kito asmens požiūrio pripažinimas nereiškia besąlygiško sutikimo su juo – tai reiškia pagarbą asmens teisei mąstyti ir jausti kitaip. Pagarba vaiko nuomonei turi būti išlaikoma ir tuomet, kai su ja nesutinkama.

Toks požiūris leidžia vaikui jaustis lygiaverčiu šeimos nariu, stiprina jo savivertę ir skatina reflektuoti savo mintis bei elgesį. Priešingai, situacijose, kai vaikas nėra išklausomas, jam nesuteikiama galimybė išsakyti savo nuomonę, o bendravimas apsiriboja kritika ir nurodymais, tėvai palaipsniui praranda realią įtaką vaiko elgesiui. Tyrimais ir praktika pagrįsta nuostata, kad didėjantis spaudimas dažnai lemia pasipriešinimą ir nepaklusnumą.

Kaip teigia Dreikurs ir Soltz (2007), vaiko geranorišką bendradarbiavimą galima pasiekti tik per pagarbią, palaikančią ir dialogu grįstą komunikaciją. Tokios laikysenos neįmanoma išreikalauti nuolat priekaištaujant ar kontroliuojant – ji formuojasi per tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą.

Kalbėjimas su vaiku reiškia gebėjimą priimti tai, ką vaikas išsako, vengiant moralizuojančių vertinimų ar skubotų išvadų. Atsisakius tendencijos tiek savo, tiek kitų asmenų elgesį vertinti dichotominėmis kategorijomis „geras“ ir „blogas“, sudaromos palankesnės sąlygos konstruktyviam dialogui. Šiuolaikinėje ugdymo ir psichologijos literatūroje pabrėžiama, kad reiškiniai ir veiksmai neturi absoliučios moralinės vertės – jų prasmė ir reikšmingumas priklauso nuo individualios asmens patirties, vertybių bei situacinio konteksto. Tai, kas vienam asmeniui atrodo priimtina ar teigiama, kitam gali būti suvokiama kaip nepriimtina.

Priimdami vaiko idėjas be išankstinio vertinimo, jas kartu aptardami ir analizuodami galimas pasekmes, tėvai sudaro sąlygas vaiko kritinio mąstymo ir problemų sprendimo gebėjimų ugdymui. Siekiant padėti vaikui reflektuoti savo elgesį, tikslinga taikyti atvirus, mąstymą skatinančius klausimus, pavyzdžiui: „Kas gali nutikti, jei taip pasielgsi?“, „Kaip tu pats po to jausiesi?“, „Kaip tai gali paveikti kitus?“. Tokie klausimai skatina vaiką savarankiškai įvertinti situaciją, prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir mokytis numatyti jų pasekmes.

Kalbėjimas su vaiku taip pat reiškia abipusį komunikacijos procesą, kuriame vaikas yra aktyvus dalyvis. Edukaciniu požiūriu laikoma tikslinga, kad vaikas dialogo metu kalbėtų daugiau nei suaugusysis, o tėvų vaidmuo būtų orientuotas į klausymąsi, palaikymą ir kryptingą dialogo moderavimą. Atsižvelgiant į tai, kad suaugusieji turi daugiau gyvenimiškos patirties, žinių ir emocinės brandos, būtent jiems tenka didesnė atsakomybė sudaryti saugią ir tolerantišką erdvę vaiko saviraiškai bei skatinti jį atvirai reikšti savo mintis ir jausmus.

Empatiškas, dialogu grįstas tėvų ir vaikų bendravimas sudaro pagrindą vaiko emociniam saugumui, savivertei ir savarankiškam mąstymui. Pagarbus įsiklausymas ir vaiko nuomonės pripažinimas stiprina tarpusavio pasitikėjimą bei skatina geranorišką vaiko bendradarbiavimą.

Elgesio modeliai, kurie padeda kurti pagarbų, empatišką ir pasitikėjimu grįstą santykį su vaiku:

1. Pirmiausia – nusiraminti

Jei jaučiate stiprias emocijas, skirkite sau akimirką nusiraminti. Tik ramus suaugusysis gali padėti vaikui mokytis tinkamo elgesio.

2. Klausyti ir girdėti vaiką

Parodykite, kad jums svarbu, ką vaikas galvoja ir jaučia. Išklausymas stiprina pasitikėjimą ir artumą.

3. Vertinti elgesį, o ne vaiką

Galima nepritarti vaiko elgesiui, bet vaikas visada turi jausti, kad yra mylimas ir priimamas.

4. Skatinti, o ne gėdinti

Padrąsinimai ir dėmesys pastangoms padeda vaikui augti labiau nei nuolatinė kritika ar priekaištai.

5. Būti pavyzdžiu

Vaikai mokosi stebėdami. Jūsų elgesys, reakcijos ir pagarba kitiems yra stipriausia ugdymo priemonė.

6. Kūno kalba – veiksmai kalba garsiau už žodžius

• Šypsokitės – vaikas geriau reaguos į šypseną nei į susiraukusį veidą.
• Kalbėkite švelniu balsu, ypač kai jaučiate įtampą.
• Rodykite fizinį dėmesį – apkabinkite vaiką bent kelis kartus per dieną.
• Venkite nerimo ar blaškymosi ženklų, nes tai mažina vaiko dėmesį ir norą bendrauti.

7. Pozityvaus bendravimo įtaka jūsų vaiko savijautai

• Vaikas išmoksta įveikti įtampą.
• Jaučiasi savimi pasitikintis.
• Turi aukštą savivertę.
• Prisiima atsakomybę už savo veiksmus.
• Yra savarankiškas.

8. Pozityvaus bendravimo taisyklės (Latham, 1994)

• Būkite dėmesingi vaiko jausmams.
• Kontroliuokite balso toną kalbėdami su vaiku.
• Gerbkite vaiko teisę reikšti nuomonę, nesvarbu, kokio jis amžiaus.
• Kalbėkite su vaiku apie jo problemas be pasipiktinimo, kritikos, kaltinimų ar grasinimų.

Kiekviena maža akimirka, kai pasirenkate klausyti, suprasti ir būti šalia — stiprina vaiko vidinį pasaulį.

Šaltinis: Pozityviosios tėvystės įgūdžių ugdymo metodinės rekomendacijos