Pasaka virsta gyvenimu

„Pavasario buvo pilnas oras ir žemė; svaiginantis jo ilgesys ir nerimas skverbėsi net į mažą, tamsų Kurmio namelį. Taigi visai nenuostabu, kad Kurmis staiga trenkė teptuką ant grindų, šūktelėjo: „Kad jį kur! Teprasmenga ta pavasario ruoša“, – ir, net neapsivilkęs švarkelio, išrūko pro duris. Kurmis kniso, rausė, gramdė žemę nagais, kapstė ją ir vėl gramdė, rausė, kniso, uoliai darbuodamasis letenėlėmis ir visą laiką niurnėdamas panosėje: „Aukštyn, aukštyn, greičiau į viršų! Tik staiga – šlumšt! – jo snukutis išniro į saulės šviesą, ir Kurmis kūlversčia išsirito į šiltą pievos žolę.”

Kenetas Greihemas. Vėjas gluosniuose.

Nemanykite, kad pasaka yra tik fantazijų kupinas kūrinys, skirtas vaikams sudominti, nuraminti ar pralinksminti. Nuo seno jos buvo sekamos ir vaikams, ir suaugusiesiems, nes tai buvo žmonių tarpusavio bendravimo įrankis, laisvalaikio leidimo būdas, aplinkos informacijos šaltinis. Atsiradus įvairioms komunikacijos priemonėms (televizijai, internetui), senoji bendravimo forma, kai žmonės susirinkdavo ir klausydavosi pasakų sekėjų istorijų, iš to gaudami gyvenimiškos išminties, pasitraukė užmarštin, tačiau tik ne mūsų grupėje.

Sumaniai atrinktos pasakos, atžvelgiant į vaikų amžių, jos gali mokyti daugelį dalykų: pasinerti į atradimų, nuotykių pasaulį, patirti nerimą, baimę ir išmokti juos įveikti; įsiminti, kaip elgtis įvairiose situacijose, o prireikus tą „mokslą“ beveik automatiškai pritaikyti. Jos moko drąsos, pasitikėjimo savimi, žinojimo, kad už kiekvieną gerą ir blogą darbą turi būti atitinkamai atlyginta. Galų gale jos moko gyvenimiškos išminties, išraiškingai skambančios kalbos, kuri nuskraidina į svajas, į kūrybą. To paties iš pasakų gali mokytis ir suaugusieji.

Po pogulio, dažnai vaikai prašo parodyti knygą (iš kurios buvo sekama ar skaitoma pasaka). Vartydami ją, jie diskutuoja, aptaria herojus, kas buvo geras, kas blogas, kas nugalėjo, nes vaikai pasakas supranta ir priima kaip teisybę. Patikę herojai ar išgyventi įspūdžiai persikelia į žaidimus, piešinius.

Vaikų psichologė Lina Gudaitė teigia, kad be pasakų užaugę vaikai patiria nepataisomą žalą. „Kuo ilgiau vaikas tiki geraisiais burtininkais ir stebukladarėmis fėjomis, kad piktadarius, raganas ir slibinus galima nugalėti, tuo ryškesnis, džiaugsmingesnis ir optimistiškesnis būna jo gyvenimas.“

Pasaka – tai raktas į sielos išgyvenimus. Sekite, skaitykite, kartokite, kurkite ir gyvenkite kaip pasakoje.